Migruoti-4

Taigi, vis dar migruoti. Bet jau paskutinis etapas. Naujasis Rokiškio blogas visame gražume atsidaro su visais importais. Komentarai – jau irgi yra suimportuoti, kad ir lūžinėjo truputį, bet per kelis kartus viską pavyko sukišti. Virš 500 straipsnių ir virš 12000 komentarų. Beje, kai kurie uždari straipsniai, kaip bonusas skaitytojams, dabar padaryti atvirais.

Taigi, velkam į naują blogą – išties ten tėra smarkiai ir žiauriai modifikuotas WordPress, perdirbtas į kažkokį socialinį tinklą. Taigi, ten ir būsiu dabar. Senas blogas tuo tarpu užsidaro. Kaip sakant, ate, LiveJournal, labas PoPo

Atskirai šiuoju išreiškiamos padėkos, kad Skirtumas užrodė ir nurodė, o Andrius Užkalnis padėjo apsisprendimams tašką. O dar Zbygniewas Piwacijus pademonstravo. O kadangi matyt esu labai jau sunkiasvoris, tai kiek pažiūrėjau, man ten bus labai gerai.

Tai tiek.

Migruoti-3

Pradžioje migracija iš LiveJournal į WordPress atrodė labai paprastai. Netgi su visais mano keliamais reikalavimais. Ėmiausi darbo. Suinstaliavau WordPress, sukonfigūravau kažką. Labai gražu pasirodė. Paskui pagalvojau, kad reikia dar kažko, o paskui ėmiau ieškoti navarotų, kurie leistų tame pačiame WordPress skaityti RSS, taip bent iš dalies kompensuojant visokius trūkumus. Trumpai tariant, baigėsi tuo, kad supratau, jog viskas daug kebliau.

Tolimesni knisimaisi pavirto į nusivylimą ir t.t. – WordPress savo viduriuose tiesiog nesuvokiamai bugovas. Nors, aišku, palyginus su LiveJournal, kurio “opensourcinio” varianto išvis neįmanoma suinstaliuoti ir kurį patys jo kūrėjai perkraudinėja kas pusvalandį valandą su visais Apache ir MySQL – WordPress atrodo dailiai. Tik tiek, kad kažkoks bugovas, kaip nežinau kas. Ir lentelėse saugomi hešai vietoj normalios reliacinės DB. Ai, žodžiu… Jaučiu, kad visvien sėdėti teks kažkokioje blogofermoje, o ne standalone sistemoje. Tai tiek naujienų.

Migruoti-2

Vis dar migruoti. Dar migruoti. Trumpai tariant, susiusiknisau jau su tuo WP. “Famous 5-minute installation” yra toksai tiktai tol, kol nepamatai, kas ten ir kaip, ir ką reikia pakeisti ir pataisyti, pagerinti, patobulinti, sutvarkyti, o tada pamatai krūvas susivėlusių dalykų, apribojimų, užmakliavojimų ir galų gale supranti, kad jau kelias dienas knisiesi ir jei ne patirtį turintis ekspertas programuotojas – to paties WordPress developeris, tai ir būtum nežinojęs net, nuo ko išvis pradėt.

Taigi. Taigi. Nu, kažkokie testai vyksta jau, gal jau greit turėsiu tą blogą. Ale otgi atsitik tu man taip, į IT reikalus įlįst… Vien dėl to, kad kažkoks LiveJournal užkniso, bet nori gaut kažką, kas išsaugo bent jau kažką iš LJ socialinių navarotų, bent jau kažkaip, bent iš principo, tegul ir kreivai, bet kažkaip, o dar kartu ir su WP navarotais…

Kaip sakant, mano godumas neturi ribų, godumas navarotams – irgi.

Migruoti? Ar nemigruoti?

Kuo daugiau galvoju, tuo labiau užknisa mane tas Live Journal. Užknisa. Tie dundukai yra tokie buki, kad galvoja, jog vištos, dedančios auksinius kiaušinius (kontentą, straipsnius), turi jiems dar ir papildomai pinigus mokėt. Apribojimų kiekis – nesuvokiamas. Ir tie durniai dar ir restartina visus servisus kartą per valandą (taip, tie reguliarūs LJ nepasiekiamumai – būten todėl).

Kita vertus, svetimo hostingo jau kaip ir atsikandau. Gal visgi verta standalone blogą paleist? Arba netgi visą blogofermą? WordPress lyg ir neėda baisaus kiekio resursų, tai visgi gal? Pastebėjau bent jau čia, kad ir kai kurių normalesnių galimybių komentavimui ima rastis – bent jau įmanoma pažiūrėt, kur pats komentavai.

Nežinau net, vis galvoju, galvoju, metai bėga, bet paskutiniu metu užveikė tiek, kad galų gale imsiu tai ir padarysiu.

Kuo blogas LiveJournal

Apie tai, kuo blogas yra LiveJournal, galima kalbėti ilgai, daug ir intensyviai. Tiesą sakant, sumelavau, kad daug. Pakanka trumpai – ilgai gilintis tiesiog nėra prasmės. Bet tiek, kad įvardinus tos blogofermos blogybes, išvis pasidaro nesuprantama, kaip ten kas nors gali rašyti. Kaip išvis kažkas gali tą nesusipratimą naudoti.

LJ (taip sutrumpintai vadinama Live Journal platforma) neduoda jokių padoresnių templeitų, visus komentarus įkiša į vieną komentavimo šabloną, neduoda už dyką saugoti paveiksliukų, prikiša kur papuola krūvas visokių rusiškų reklamų, savo turiniu labai artimų elementariai pornografijai ir netgi neduoda pasižiūrėti savo blogo statistikos – jei nori susižinoti, kiek lankytojų turi, tenka daryti visokius nerišlius hakinimus. Negana to, šita platforma ir šiaip atrodo klaikiai. Aš jau nekalbu apie tai, kad ten negali įsidėti nei savo Tviterio dėžutės, nei dar ko nors. Eilinis blogeris, pasižiūrėjęs į visus LJ trūkumus, galėtų pasakyti aiškiai, paprastai ir teisingai: “LJ yra totalus šūdas”.

Kažkada, kai darėm tyrimus, mums pradžioje ir atrodė, kad LJ bus tiesiog eilinis šlamštas, pažiūrėsim dėl viso pikto, kad tiesiog tyrimas būtų pilnas. Nes taip ar anaip, viena iš didžiausių blogofermų pasaulyje. Bet paaiškėjo, kad viskas žymiai kebliau.

Savo galimybėmis LJ yra pati pačiausia platforma iš visų, kokios tiktai yra. Netgi supermodernus Tumblr – tai tik nepilna LiveJournal galimybių kopija, tegul ir nesulyginamai gražesnė, patogesnė, mielesnė ir turinti savų galimybių. Gyvojo Žurnalo esmė – tai, kad jis yra ne paprasta blogoferma, o pilnavertis socialinis tinklas, savo galia labai artimas tokiems, kaip Facebook ar Google Buzz. Tačiau visas šitas tinklas realizuotas, kaip bloginimo platforma. Tu nuolat esi įvairiose grupėse, tu peržiūri pasirinktų “friendų” įrašus, tuos friendų srautus gali grupuoti, filtruoti, komentuoti, etc.. Visos blogofermų platformos yra tiesiog vaikiškai naivios, palyginus su senutėliu, prieš kokius 10 metų sukurtu LJ.

Iš to ir mano dilema, nervinanti jau kelis metus: ar migruoti iš to LJ kur nors, ar nemigruoti? Ir kur migruoti? Nors ir paradoksalu, neatradau jokio pilnaverčio pakaitalo iki šiol. Jau keletą metų ieškau ir nežinau – nėra pakaitalų ir viskas.

Dar beveik metai…

Dar beveik metai praėjo. LJ, kaip matau, praktiškai nesivysto. Greičiau jau lėtai degeneruoja. Dabar jau rusai priėjo iki to, kad ištrintų (įskaitant ir dėl senumo ištrintus) žurnalų akauntus pardavinėja visiems norintiems. Aišku, įrašus pratrina, bet visvien – negalėčiau pasakyti, kad tai padoru. Nervina ir tos pačios reklamos ir tiesiog idiotiški apribojimai: nei paveiksliukų ten įkelsi, nei statistikos pasižiūrėsi (iki šiol nežinau, koks mano blogo lankomumas, nors aplinkiniai jau senokai šneka, kad turėtų būti baisiai didelis kažkoks), nei dar ką nors padarysi.

Trumpai tariant, LJ supošlėjo iki negalėjimo. Ir jau kelis metus vis labiau linkstu prie minties, kad mano blogą reikia kelti kažkur kitur. Tiek jau to tos absoliučiai išskirtinės LiveJournal galimybės, etc., tegul ir skausmingai, reikia tai padaryti.

Su vienu draugu bandom perkelti LJ platformą pas save (tas LJ – atseit open source), tačiau tenai privelta tiek daug mėšlo, kad panašu, jog neįmanoma to padaryti. Krūvos darbų, o neįmanoma ir viskas. Atrodo, kad jie tiesiog įklimpę į vieną reikalą – platforma ant tiek sena ir prikaupusi tiek daug visokių quirkų, kad apgreido padaryti jai beveik neįmanoma. Tačiau iš naujo perrašyti jie irgi nesusipranta.

Beje, jei kas pastebėjote, LJ kartais puslapiai užsikrauna ne išsyk, o priežastis, pasirodo, labai paprasta, atrandama, pabandžius pasileisti tą softą pas save: jie viską restartina kas kažkiek laiko. VISKĄ, įskaitant net ir Apache. Ir gana dažnai, berods, kas pusvalandį. Panašu, kad kažkokie memleakai, o gal kokia bėda su kokiais nors deskriptoriais.

Na va, praėjo pusantrų metų…

Na va, praėjo pusantrų metų, netgi daugiau – ir vėl bandau WordPress: kas čia pasikeitė, kas pagerėjo? Lig šiol turėjau (ir vis dar turiu) blogą http://rokiskis.livejournal.com/ , tačiau paskutiniu metu tenai atsirado didžiuliai kiekiai rusiškų reklamų, kartais – netgi pošlykščių.

Iki šiol man buvo vienas esminis stabdis, neleidęs pereiti į WordPress: tai, kad negaliu sekti kitų vartotojų taip patogiai, kaip ir LJ. Šiaip jau LJ yra nesulyginama bloginimo sistema savo galimybėmis (ypač – kitų blogų sekimo bei grupinio rašymo), tačiau jei paaiškės, kad WordPress sugeba daugiau, kaip pusę to, ką gali LJ – labai gali būti, kad susigundysiu perbėgti…